APEIRONAS SEKA ŠIURPES
„Šiurpės“ – tai toks spektaklis-nespektaklis, kurio veikėjos-naratorės seka baisius, dažniausiai mirtimi pasibaigiančius pasakojmus. Tuose pasakojimuose miręs bernas nudaigoja savo sužadėtinę, velnias apsėda ir negyvai užkankina mergaitę, elgeta pasivertęs raganius grobia ir žudo gražias mergas, pavydžios seserys užmuša jaunėlę seserį ir pakiša ją miške po lapais...
Dvi raganos (o gal „juodosios našlės“, giltinės ar lemties žabangus spendžiančios ir grobio tykančios laumės iš „užkeiktosios“ dramos „Makbetas“) virpančiame šviesotamsos fone, ausis „pjaunančių“ vargonų garsų kakofonijoje naujam gyvenimui žadina lietuvių liaudies siaubo pasakas. Improvizuodamos ir laisvai keisdamos sceninio vyksmo vizualinį foną, garsinį apipavidalinimą, kaskart dėliodamos skirtingus loginius akcentus aktorės seną, archajišką tautosakos žanrą paverčia šiuolaikinės visuomenės veidrodžiu. Tame veidrodyje atsispindi nesveikas, smulkmeniškas domėjimasis smurtu, patologijomis, perversijomis ir mirtimi, kuri tapo viso labo „skaitalu“ kriminaliniuose puslapiuose, nereflektuojama abstrakcija, apie kurią esmiškiau pagalvoti trukdo pašėlęs gyvenimo tempas, paviršutiniškumas, o gal ir baimė. Psichologai tikina, kad mirties baimė - visų baimių prototipas. „Pažinti baimę reikia drąsos, - sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. Rita Repšienė, - nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“ Žaisdamos „visų baimių prototipu“ „Apeirono“ teatro aktorės ir režisierės ne baugina, o parodijuoja siaubo pasakas (iš šiuolaikinių pozicijų žvelgiant, - naivias), kuria variacijas siaubo ir mirties tema, desakralizuoja ir sykiu pašventina mirtį, šviečia į „pačią tamsiausią kertę“.
Dvi raganos (o gal „juodosios našlės“, giltinės ar lemties žabangus spendžiančios ir grobio tykančios laumės iš „užkeiktosios“ dramos „Makbetas“) virpančiame šviesotamsos fone, ausis „pjaunančių“ vargonų garsų kakofonijoje naujam gyvenimui žadina lietuvių liaudies siaubo pasakas. Improvizuodamos ir laisvai keisdamos sceninio vyksmo vizualinį foną, garsinį apipavidalinimą, kaskart dėliodamos skirtingus loginius akcentus aktorės seną, archajišką tautosakos žanrą paverčia šiuolaikinės visuomenės veidrodžiu. Tame veidrodyje atsispindi nesveikas, smulkmeniškas domėjimasis smurtu, patologijomis, perversijomis ir mirtimi, kuri tapo viso labo „skaitalu“ kriminaliniuose puslapiuose, nereflektuojama abstrakcija, apie kurią esmiškiau pagalvoti trukdo pašėlęs gyvenimo tempas, paviršutiniškumas, o gal ir baimė. Psichologai tikina, kad mirties baimė - visų baimių prototipas. „Pažinti baimę reikia drąsos, - sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. Rita Repšienė, - nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“ Žaisdamos „visų baimių prototipu“ „Apeirono“ teatro aktorės ir režisierės ne baugina, o parodijuoja siaubo pasakas (iš šiuolaikinių pozicijų žvelgiant, - naivias), kuria variacijas siaubo ir mirties tema, desakralizuoja ir sykiu pašventina mirtį, šviečia į „pačią tamsiausią kertę“.
Šiurpina: Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė
Šiurpintojas vizualiai pašiurpino: Polina Nimrea
Šiurpintojas vizualiai pašiurpino: Polina Nimrea
