STABAT MATER
Režisierė:
Eglė Kazickaitė Aktoriai: Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius, Kristina Švenčionytė, Valerijus Kazlauskas Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla Muzika: Giovanni Battista Pergolesi Pjesė: Augusto Strindbergo "Pelikanas" Premjera: 2018|10|13 |
Director:
Eglė Kazickaitė Actors: Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius, Kristina Švenčionytė, Valerijus Kazlauskas Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla Music: Giovanni Battista Pergolesi Play: "The Pelican" by August Strindberg Premiere: 2018|10|13 Vertical Divider
|
SEE no evil. HEAR no evil. SPEAK no evil.
Idėjos autorės ir atlikėjos:
Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla Premjera: 2018|09|08 Vertical Divider
|
Creators and performers:
Greta Gudelytė and Eglė Kazickaitė Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla Premiere: 2018|09|08 |
DELYRAS | Delirious
Režisierė ir pjesės autorė:
Greta Gudelytė Aktoriai: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė; Kostiumų dailininkės: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla; Muzika: Eglė Kazickaitė Vertical Divider
|
Author and director:
Greta Gudelytė Actors: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė; Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla; Music: Eglė Kazickaitė |
KULTAS | Cult
Režisierė:
Greta Gudelytė Aktoriai: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė; Kostiumų dailininkės: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla; Kaukių dailininkė: Rūta Jankevičiūtė; Judesio konsultantė: Jolanta Ženčienė Vertical Divider
|
Director:
Greta Gudelytė Actors: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė; Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla; Mask design: Rūta Jankevičiūtė; Motion consultant: Jolanta Ženčienė |
PALIKUONIS | The Offspring
Režisierė:
Eglė Kazickaitė Aktoriai: Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė Kostiumų dailininkės: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla Judesio konsultantė: Jolanta Ženčienė Premjera: 2017|05|11 Vertical Divider
|
Director:
Eglė Kazickaitė Actors: Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla Motion consultant: Jolanta Ženčienė Premiere: 2017|05|11 |
NEKROZĖ | Necrosis
Pjesės autorė:
Greta Gudelytė Režisierės: Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė Aktoriai: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė Eglė Kazickaitė Kostiumų dailininkės: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla Konsultantas: Andrius Černauskas Premjera: 2016|10|22 Vertical Divider
|
Author:
Greta Gudelytė Directors: Eglė Kazickaitė and Greta Gudelytė Actors: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė Eglė Kazickaitė Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla Consultant: Andrius Černauskas Premiere: 2016|10|22 |
PSICHE
Režisierės:
Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė Aktoriai: Kristina Švenčionytė, Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius Dailininkas: Povilas Šorys Video: Vidas Valinčius Garsas: Eglė Kazickaitė Premjera: 2016|05|31 Vertical Divider
|
Directors:
Greta Gudelytė and Eglė Kazickaitė Actors: Kristina Švenčionytė, Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius Visual artist: Povilas Šorys Video: Vidas Valinčius Sound: Eglė Kazickaitė Premiere: 2016|05|31 |
ŽINDUOLIŲ PERĖJA | Mammal crossing
Autorė ir režisierė:
Greta Gudelytė Aktoriai: Vilma Raubaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė Kostiumų dailininkės: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla Premjera: 2016|01|30 Vertical Divider
|
Author and director:
Greta Gudelytė Actors: Vilma Raubaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė Costume design: Erika Jankauskaitė and Pelkių Tyla Premiere: 2016|01|30 |
Apeironas seka Šiurpes
Tuose pasakojimuose miręs bernas nudaigoja savo sužadėtinę, velnias apsėda ir negyvai užkankina mergaitę, elgeta pasivertęs raganius grobia ir žudo gražias mergas, pavydžios seserys užmuša jaunėlę seserį ir pakiša ją miške po lapais...
Trys raganos (o gal „juodosios našlės“, giltinės ar lemties žabangus spendžiančios ir grobio tykančios laumės iš „užkeiktosios“ dramos „Makbetas“) virpančiame šviesotamsos fone, ausis „pjaunančių“ vargonų garsų kakofonijoje naujam gyvenimui žadina lietuvių liaudies siaubo pasakas. Improvizuodamos ir laisvai keisdamos sceninio vyksmo vizualinį foną, garsinį apipavidalinimą, kaskart dėliodamos skirtingus loginius akcentus trys aktorės seną, archajišką tautosakos žanrą paverčia šiuolaikinės visuomenės veidrodžiu. Tame veidrodyje atsispindi nesveikas, smulkmeniškas domėjimasis smurtu, patologijomis, perversijomis ir mirtimi, kuri tapo viso labo „skaitalu“ kriminaliniuose puslapiuose, nereflektuojama abstrakcija, apie kurią esmiškiau pagalvoti trukdo pašėlęs gyvenimo tempas, paviršutiniškumas, o gal ir baimė. Psichologai tikina, kad mirties baimė - visų baimių prototipas. „Pažinti baimę reikia drąsos, - sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. Rita Repšienė, - nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“ Žaisdamos „visų baimių prototipu“ „Apeirono“ teatro aktorės ir režisierės ne baugina, o parodijuoja siaubo pasakas (iš šiuolaikinių pozicijų žvelgiant, - naivias), kuria variacijas siaubo ir mirties tema, desakralizuoja ir sykiu pašventina mirtį, šviečia į „pačią tamsiausią kertę“.
Trys raganos (o gal „juodosios našlės“, giltinės ar lemties žabangus spendžiančios ir grobio tykančios laumės iš „užkeiktosios“ dramos „Makbetas“) virpančiame šviesotamsos fone, ausis „pjaunančių“ vargonų garsų kakofonijoje naujam gyvenimui žadina lietuvių liaudies siaubo pasakas. Improvizuodamos ir laisvai keisdamos sceninio vyksmo vizualinį foną, garsinį apipavidalinimą, kaskart dėliodamos skirtingus loginius akcentus trys aktorės seną, archajišką tautosakos žanrą paverčia šiuolaikinės visuomenės veidrodžiu. Tame veidrodyje atsispindi nesveikas, smulkmeniškas domėjimasis smurtu, patologijomis, perversijomis ir mirtimi, kuri tapo viso labo „skaitalu“ kriminaliniuose puslapiuose, nereflektuojama abstrakcija, apie kurią esmiškiau pagalvoti trukdo pašėlęs gyvenimo tempas, paviršutiniškumas, o gal ir baimė. Psichologai tikina, kad mirties baimė - visų baimių prototipas. „Pažinti baimę reikia drąsos, - sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. Rita Repšienė, - nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“ Žaisdamos „visų baimių prototipu“ „Apeirono“ teatro aktorės ir režisierės ne baugina, o parodijuoja siaubo pasakas (iš šiuolaikinių pozicijų žvelgiant, - naivias), kuria variacijas siaubo ir mirties tema, desakralizuoja ir sykiu pašventina mirtį, šviečia į „pačią tamsiausią kertę“.
Spektaklį dalinai finansavo:
Klaipėdos miesto savivaldybė
Klaipėdos miesto savivaldybė
Tyla kiaušinyje
|
Režisierė - Eglė Kazickaitė
Vaidina: Erika Kubiliūtė, Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė Premjera: 2015m. rugsėjo 24d. ,,Tyla kiaušinyje” – tarsi sala, lotyniškoji insula, kurios metmenis tyrinėja šių dienų robinzonai kruzai. Šimtmečius netyla diskusijos apie galimybę išgyventi visuomenėje kaip individui. |
Šiam ,,individualios visuomenės” paradoksui skirtas kone visas žmogaus auklėjimas, aukštojo mokslo ir komunikacijos trenažai, utopinės viltys apie konkurencinius pranašumus.Mes esame kapsulės.
Mes esame laivai.
Mes – Morzės abėcėlės.
Iki šiol filosofai tik skirtingai interpretavo insuliaciją, bet tikslas yra į ją įsiklausyti. Tam tikslui nebūtina iš jos išsivaduoti. Veikiau įsivaduoti!
Bet mes judame priešinga kryptimi: vieną salą keičiame kita, vienas įsčias kitomis, vieną kalbą kita kalba, vieną šalį kita šalimi. Galbūt transformacijos matuojamos ne šalimis, o lukštais ir lizdais? Bene jų yra daug: chirotopas, fonotopas, uterotopas, termotopas, erototopas, ergotopas, teatrotopas ir kt. Šiuos topus perskrodžia visaapimanti, grėsminga, kosminė tyla, o kartu tik – tyla kiaušinyje. Ji yra visokios gyvybės ir visokios žmogiškos komunikacijos ištaka. Ji pirmesnė nei visos civilizacinės išraiškos, todėl:
Galimai nebus čia dramatiškos istorijos ir netikėtų siužeto vingių.
Nebus juoko iki ašarų.
Nebus specialiųjų efektų.
Nebus nuogybių.
Nebus nuoseklumo.
Nebus provokacijų.
Nebus mirties tikrai.
Mes esame laivai.
Mes – Morzės abėcėlės.
Iki šiol filosofai tik skirtingai interpretavo insuliaciją, bet tikslas yra į ją įsiklausyti. Tam tikslui nebūtina iš jos išsivaduoti. Veikiau įsivaduoti!
Bet mes judame priešinga kryptimi: vieną salą keičiame kita, vienas įsčias kitomis, vieną kalbą kita kalba, vieną šalį kita šalimi. Galbūt transformacijos matuojamos ne šalimis, o lukštais ir lizdais? Bene jų yra daug: chirotopas, fonotopas, uterotopas, termotopas, erototopas, ergotopas, teatrotopas ir kt. Šiuos topus perskrodžia visaapimanti, grėsminga, kosminė tyla, o kartu tik – tyla kiaušinyje. Ji yra visokios gyvybės ir visokios žmogiškos komunikacijos ištaka. Ji pirmesnė nei visos civilizacinės išraiškos, todėl:
Galimai nebus čia dramatiškos istorijos ir netikėtų siužeto vingių.
Nebus juoko iki ašarų.
Nebus specialiųjų efektų.
Nebus nuogybių.
Nebus nuoseklumo.
Nebus provokacijų.
Nebus mirties tikrai.
Spektaklį dalinai finansavo:
Klaipėdos miesto savivaldybė
Klaipėdos miesto savivaldybė
Antišou. Likučiai po Dievo
|
Režisierės: Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė
Vaidina: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Gudelytė Premjera: 2015m. kovo 7d. Iš pradžių užmanytas kaip kvailybės enciklopedija spektaklis netikėtai pavirto į dievų ir žmonių genealogiją. ,,Antišou” svarsto pamatinius būties klausimus, žmogiškumo atsiradimo ir išsaugojimo sąlygas, dievoieškos problemas, gėrio ir blogio metastazes, vaizdinio aporijas. |
Pasaulio kaip vaizdinio lektūra čia pergyvena tiek dievų tarybos verdiktus, tiek žmogiškos komunikacijos paradoksalumą. Pirmykštės trauminės patirtys varijuoja tarsi religijotyrinėje neofroidistinėje studijoje, keliant esminį kultūros vertingumo klausimą. Spektaklio kūrėjai po kritikos skraiste paslepia ritualinio genezės atkartojimo prasmę, kuri yra bet kurios kultūros užduotis – apmalšinti prigimtinės traumos, pasipiktinimo ir baimės likučius. ,,Antišou. Likučiai po Dievo” yra toks prometėjiškai sukrečiantis numalšinimas.
Spektaklį dalinai finansavo:
Klaipėdos miesto savivaldybė
Klaipėdos miesto savivaldybė
Ištikimieji
|
Režisierė ir pjesės autorė: Greta Gudelytė
Vaidina: Paulius Pinigis, Kristina Švenčionytė Premjera: 2015m. gegužės 29d. Spektaklio veikėjai - du individai, pasirinkę vienatvę. Atsiribojęs nuo socialinio bendravimo jaunas, nepripažintas rašytojas bando sukurti genialų kūrinį - "epą, šlovinantį jo praeitį". Uždaroje pagrindinio veikėjo aplinkoje sukasi tik ateities vizijomis gyvenanti, jį mylinti moteris. Šie veikėjai išgyvena dramatišką meilės trikampį. |
Jų gyvenimas realybėje, čia ir dabar, tėra tyla ir egzistencinis liūdesys, bet savo iliuzijose jie patiria pilnatvę. Spektaklyje keliami klausimai: kas yra kūryba? Kokia yra jos kaina? Ar ji apskritai egzistuoja? Kieno vertė žmogaus egzistencijoje yra didesnė - realaus gyvenimo ar pačios gyvybės, kad ir kokioje realybėje ji egzistuotų?
Apie spektaklio trukmę: sceninis laikas atitinka žiūrovo laiką, vadinasi, laiko yra tiek, kiek jo iš tikrųjų reikia.
Apie spektaklio trukmę: sceninis laikas atitinka žiūrovo laiką, vadinasi, laiko yra tiek, kiek jo iš tikrųjų reikia.
Spektaklį dalinai finansavo:
Likučiai po Dievo
Režisierės: G.Gudelytė ir E.Kazickaitė
Vaidina: E.Kubiliūtė, R.Bartašius Premjera: 2014m. spalio 23d. Spektaklyje „Likučiai po Dievo“ pasirinkome analizuoti žmogaus ir kultūros evoliuciją, tobulumo siekio absurdiškumą, su visais prigimtiniais žmogaus komiškais ir tragiškais motyvais. Ar gali žmogus savyje suderinti dvi prieštaras – prigimtinę kvailybės sėklą, ir užkoduotą Kūrėjo geną? Ar žmogui jo paties kvailybė yra kliūtis tobulėjimui, ar priešingai – būtina sąlyga? Spektaklio temos ir siužeto atspirties taškas - Matthijs Van Boxsel knyga „Kvailybės Enciklopedija“, kurioje kvailybė pateikiama kaip savarankiška jėga, turinti savitą logiką, kaip reiškinys, kuris neišvengiamai reiškiasi visose srityse, visais laikais ir kiekviename žmoguje. |
Spektaklyje du aktoriai kuria po tris skirtingus personažus skirtingose situacijose, kuriose atsiskleidžia visuomenės kultūros aparato kūrimas. Taip kuriama siužetinė grandinė, kurioje po humoristiniu apvalkalu slepiasi filosofiniai ir kiek tragiški socialinės kultūros kūrimo principai ir ribotumas. Žmogaus kvailumas čia tampa kertine ašimi, kuri tiek užtveria, kiek ir atveria kelią žmogaus tobulėjimui. Spektaklyje keliamas klausimas ar mes kada nors ištrūksime iš to užburto rato? Ar iš jo ištrūkti geriau ir nederėtų?
Spektaklį dalinai finansavo:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Interaktyvus spektaklis-žaidimas
Režisierė: Eglė Kazickaitė
Vaidina: Greta Gudelytė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Pranciškus Megelinskas
Premjera 2013 metų lapkričio 29 dieną
Spektaklis „Uroboras“ – tai interaktyvus šių dienų egzistencijos žaidimas. Pagrindiniai žaidėjai - trys pasiklydę žmonės, kuriems užtrenktos durys. Trys žmonės, kuriems pasakyta: „Tarp jūsų yra priešas“. Trys žmonės, tokie patys kaip ir mes, ieškantys išėjimo iš ten, kur kiekvienas atsiduriame vos gimę.
(Nerekomenduojama jaunesniems nei 16 metų asmenims)
Režisierė: Eglė Kazickaitė
Vaidina: Greta Gudelytė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Pranciškus Megelinskas
Premjera 2013 metų lapkričio 29 dieną
Spektaklis „Uroboras“ – tai interaktyvus šių dienų egzistencijos žaidimas. Pagrindiniai žaidėjai - trys pasiklydę žmonės, kuriems užtrenktos durys. Trys žmonės, kuriems pasakyta: „Tarp jūsų yra priešas“. Trys žmonės, tokie patys kaip ir mes, ieškantys išėjimo iš ten, kur kiekvienas atsiduriame vos gimę.
(Nerekomenduojama jaunesniems nei 16 metų asmenims)
Šukianešiai

Spektaklis vaikams
Režisierė ir pjesės autorė Andra Kavaliauskaitė
Vaidina: Gerda Surgautaitė, Eglė Šimėnaitė, Aiva Krupelytė, Erika Kubiliūtė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė
Premjera 2013 metų rugsėjo 22 dieną
,,Pameni, kai Tau buvo liūdna, ant Tavojo delno nutūpė laumės žirgas, savais sparnais grakščiai kutendamas delną. Juk tai jo kalba. Nejau ir tada jauteisi vieniša? Pati nelaimingiausia? Nejau manai, kad ant kiekvieno delno nutupia laumžirgis? Gyte, net pačioje skaudžiausioje situacijoje yra šviesos. Jūsų širdis - žibintas, kuris gali apšviesti ir pamatysite tai, kas bent šiek tiek džiugina, verčia nusišypsoti. Bet ar to norite? Ar tuo žibintu pasinaudoja daug Žemės gyventojų, kuomet jų viduje sutemsta? Žmogus - savosios širidies žibintininkas, kuris dažniau ilsisi, nei dirba. Šis žibintas ir yra didžiausia laimės gėlės gyvybės grandis. Be šviesos - gėlė skyla. O šviesą regime širdimi. Tai ar yra žemėje nelaimingų ne savo noru?,,
Režisierė ir pjesės autorė Andra Kavaliauskaitė
Vaidina: Gerda Surgautaitė, Eglė Šimėnaitė, Aiva Krupelytė, Erika Kubiliūtė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė
Premjera 2013 metų rugsėjo 22 dieną
,,Pameni, kai Tau buvo liūdna, ant Tavojo delno nutūpė laumės žirgas, savais sparnais grakščiai kutendamas delną. Juk tai jo kalba. Nejau ir tada jauteisi vieniša? Pati nelaimingiausia? Nejau manai, kad ant kiekvieno delno nutupia laumžirgis? Gyte, net pačioje skaudžiausioje situacijoje yra šviesos. Jūsų širdis - žibintas, kuris gali apšviesti ir pamatysite tai, kas bent šiek tiek džiugina, verčia nusišypsoti. Bet ar to norite? Ar tuo žibintu pasinaudoja daug Žemės gyventojų, kuomet jų viduje sutemsta? Žmogus - savosios širidies žibintininkas, kuris dažniau ilsisi, nei dirba. Šis žibintas ir yra didžiausia laimės gėlės gyvybės grandis. Be šviesos - gėlė skyla. O šviesą regime širdimi. Tai ar yra žemėje nelaimingų ne savo noru?,,
Fliuchšteino moterys
Eksperimentinė komedija su tragedijos motyvais
David Madsen romano "Sapnų dėžutė" motyvais Režisierė: Greta Gudelytė Vaidina: Eglė Šimėnaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Agnė Stalaučinskytė, Eglė Kazickaitė, Aiva Krupelytė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė, Erika Kubiliūtė Premjera: 2012 metų lapkričio 17 dieną |
Mūsų šiandiena - tai laikas kuomet žmogaus tuštybė užgožia esmę, iškrypimas sutapatinamas su plačiomis pažiūromis, o ydos tampa norma. Laikas, kuomet klausydamas „intelektualių“ kalbų, stebėdamas kultūrinį gyvenimą ar kasdienybę, matai tiek absurdo, kad regis išnyksta riba tarp realybės ir sapno, nes tiosiog negali patikėti, kad tai, kas ir kaip daroma, yra tikra. Kasdienybėje dažnai kyla klausimas: Nejaugi niekas nemato kaip tai nenormalu? Tai galbūt aš nenormalus? O gal aš tiesiog sapnuoju?
Toks klausimas kyla ir Johanei, pagrindinei spektaklio herojai.
Spektaklyje „Fliuchšteino moterys“ nesusitaikymas su esama realybe ją priverčia suabejoti tuo kas vyksta realumu.
„...Dažnai žmogus nesuvokia miega ar būdrauja, yra pilno proto ar jau pamišęs, miręs ar gyvas. Tada jis nieko nebepriima už gryną pinigą“.
Tai spektaklis, kuriame nei režisierius, nei aktorius, nei žiūrovas negali būti niekuo tikras.
Toks klausimas kyla ir Johanei, pagrindinei spektaklio herojai.
Spektaklyje „Fliuchšteino moterys“ nesusitaikymas su esama realybe ją priverčia suabejoti tuo kas vyksta realumu.
„...Dažnai žmogus nesuvokia miega ar būdrauja, yra pilno proto ar jau pamišęs, miręs ar gyvas. Tada jis nieko nebepriima už gryną pinigą“.
Tai spektaklis, kuriame nei režisierius, nei aktorius, nei žiūrovas negali būti niekuo tikras.
Didieji Arkanai
Tai mistinė-psichologinė drama, kurioje atgyja XIX-XX amžiaus iškilios asmenybės, tokios kaip Fransas Antonas Mesmeris Šarko, Marija Sklodovska Kiuri, Blanša Vitman („isterikių karalienė“). Šis spektaklis yra apie žmogaus prigimtinę neišvengiamybę klausti. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonių keliami tikslai yra labai materialūs – namas, mašina, piniginis vienetas. Tuo tarpu filosofiniai, vertybiniai tikslai grimsta į mitus. Bet ar gali žmogus maksmimaliai išnaudoti dovanoto gyvenimo tūrį ir iš individo lygmens pereiti į asmenybės lygmenį, nebandydamas žvelgti toliau, nei regi jo akys?
Įkalinti
Tai istorija apie froidiškai patologiško šeimos modelio tragediją – žaidimą, kurio varomoji jėga - tai beatodairiškas siekimas būti mylimais, išsilaisvinti ir pabėgti nuo savo pačių baimių ir troškimų. Tai žaidimas, neturintis taisyklių, bet turintis vienintelį dėsnį – veiksmas reikalauja atoveiksmio, nusikaltimas reikalauja neišvengiamos bausmės. Tačiau kiek toli žmogus gali eiti vardan teisybės troškimo, vardan meilės, vardan išsilaisvinimo? Ir kokia yra jo paskutinė stotelė?